Viename istoriniame šaltinyje rašoma, kad „jotvingių kraujas buvo per daug neramus, kad jį būtų pavykę išsaugoti vienoje vietoje“, ir jie, tie istorikai, buvo teisūs. Alytaus Jotvingių gimnazijos mokiniai ir mokytojai pasklido po visą Pietų Lietuvą, svečiavosi Alytaus, Lazdijų, Varėnos, Prienų rajonuose ir Birštono savivaldybėje esančiuose ir jotvingių gentis menančiuose piliakalniuose. Ne tik grožėjosi, bet ir parvežė dovanų – gražių istorijų, legendų, iškalbingų faktų apie 24 aplankytus objektus.
„Jotvingių kiemas“, kurį savo tėviškėje Kybartų kaime (Lazdijų raj., Būdviečio sen.) įkūrė Lietuvos kariuomenės karininkas majoras Donatas Mazurkevičius, gražiai ir kūrybiškai susipina šio krašto gamtos ir žmonių istorija. Beje, sužinojome, kad Donatas Mazurkevičius Žalgirio mūšio inscenizacijoje Lenkijoje atliko Vytauto Didžiojo vaidmenį. Greta unikalių gamtos kūrinių čia savo vietą rado šio krašto istorijos simboliai. O kieme esantys akmenys – geriausi gamtos evoliucijos ir žmogaus istorijos metraštininkai. Šiandienos dzūkai iš dalies yra jotvingių genties palikuonys“,– savo įspūdžiais dalinosi 4b klasė.
4c klasė aplankė Bambininkų piliakalnį, kai kuriems geriau žinomą Ąžuolų Rago, Dembavaragio arba Ąžuolinių vardais, pūpsantį Bambenos upelio kairiame krante, netoli turistų gausiai lankomos Žuvinto biosferos. Buvo labai įdomu pabūti vietoje, kurioje, anot legendos, palaidotas paskutinis šios apylinkės Perkūno garbintojas Demburis. Spėjama, kad čia galėjo būti senovės lietuvių aukuras, dar pasakojama, kad šį piliakalnį 1812 m. kepurėmis supylę prancūzai.
Net ir tirštas rūkas nesutrukdė 1d klasei surasti Rumbonių piliakalnį. Legenda sako, kad ant Rumbonių piliakalnio stovėjusios pilies rūsiuose ėjo paslaptingi požeminiai urvai net po Nemunu. Jie vingiavo keletą kilometrų ir jungėsi su Punios pilimi. Ir Punios pilies kryžiuočiai nebūtų įveikę, jei nebūtų suradę šių požeminių kelių. Rumbonių piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Sužinojome, kad senovėje, kada žmonės dievams ugnį kūreno, Rumbonių kalne stovėjusi Perkūno bažnyčia. Vėliau, įvedus Lietuvoje krikščionybę, toji bažnyčia buvo užkeikta ir skradžiai žemę kalne prasmego. Kalno vidurys, kur bažnyčia prasmego, įduba liko iki šių dienų.
Rūke paskendusį ketvirtadienio rytą 1c klasė vyko prie Obelijos piliakalnio, įsikūrusio į pietvakarius nuo Miroslavo, Obelijos ežero rytiniame krante, gražios giraitės pakraštyje. Jis primena didelį balną, bet keisčiausia, kad turi net tris pavadinimus – Obelijos, Zaramkalnio ir Obelytės. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais, yra dendrologiniame draustinyje.
If klasės mokiniai su auklėtoja Daiva Miklaševičiene ir tikybos mokytoja Daiva Balevičiene keliavo į Margaravą. Netoli šio kaimo, Nemuno krante, yra piliakalnis, Margaravos (Margirio, Margelio arba Raudonkalnio) piliakalniu vadinamas. Jis apaugęs lapuočiais medžiais ir krūmais. Daugelis pasakotojų tvirtina, jog nuo Margaravos eina slapti požeminiai urvai iki pat Punios piliakalnio. Po nelengvų šio piliakalnio ieškojimų, patraukėme link Bundorių. Bundorių gyventojams piliakalnis žinomas nuo senų laikų, tačiau visai neseniai jis buvo atrastas archeologų. Spėjimą, kad Bundorių piliakalnis yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, patvirtino netoli esantys pilkapiai. Įdomu tai, kad ši graži vieta pastebėta ir roko muzikantų, kur vyko roko muzikos festivalis ,,Bunda rokas".
3e klasė aplankė Dzirmiškių piliakalnį, kuris yra Alytaus rajone, Miroslavo apylinkėje. Jis gerai išsilaikęs, nes sutvirtinimui buvo naudojami akmenys. Tyrinėtojų manymu, šis piliakalnis buvo skirtas ne gynybos, o kulto reikmėms. Legenda sako, kad Dzirmiškės esąs seno Lietuvos kario kapas, o kitur pasakojama, kad toje vietoje, kur dabar piliakalnis, kadaise stovėjęs nedidelis krivio namelis. Tas krivis nepaprastai mylėjęs žmones ir stengęsis visomis išgalėmis jiems padėti, šimtams grąžindavęs sveikatą įvairiausiomis gydomosiomis žolelėmis, gydydavęs ne tik kūną, bet ir sielas. Kai šis nuostabus krivis miręs, žmonės liūdėdami sudeginę kūną, pelenus supylę į puodą ir pakasę į žemės gelmes. Po to ėmė nešti ant tos vietos žemių ir tokiu būdu iškilęs dabartinis Dzirmiškių piliakalnis. Piliakalnis apaugęs gydomosiomis žolėmis.
Žilvės piliakalnis, į kurį atkeliavo 3f klasė ir auklėtoja Aldona Dumbliauskienė, yra tarp Pupasodžio ir Tolkūnų kaimų. Jis prisiglaudęs prie miško, o nuo jo viršūnės atsiveria plati panorama į Alytaus pusę. Viena legenda sako, kad dėl bailumo jame esą užkeikta septyniasdešimt čia buvusios tvirtovės kareivių, kurie Švento Jono naktį išeina ant kalno zuikiais pasivertę. Medžiotojai giriasi šovę į tuos zuikius, bet jų kulka neimanti, o šautuvas visada sugendąs. Dar pasakojama, jog seniau čia gyvenęs kažkoks raganius, kuris užburdavęs ramius žmones, o jų turtus pasiimdavęs. Tokias legendas išgirdo ir į gimnaziją parvežė 3f klasė.
4f klasei ir jos vadovui Valdui Grigui Giluičio piliakalnis, esantis Alytaus rajone, Simno seniūnijoje netoli Kriaušio upelio, paliko neišdildomą įspūdį. Jo nepaprasta forma ir reljefas sužadino net poezijos kruopelę. Šis piliakalnis stūkso Giluičio kaime, o čia surasta apdegusio molio grublėtu ir gludintu paviršiumi keramika (iš viso apie 300 šukių) saugoma Alytaus kraštotyros muziejuje.
Merkinės piliakalnis. Piliakalnyje stovėjo Merkinės pilis, kurią ne kartą niokojo kryžiuočiai, be kovos buvo užėmusi Vytauto kariuomenė, pilis sudeginta ir atstatyta, vėl deginta. Po Žalgirio mūšio, ruošiantis tolimesnėms kovoms su kryžiuočių ordinu, pilis buvo stiprinama ir metraščiuose minima kaip svarbus gynybinis objektas. Merkinės pilyje daug kartų lankėsi Jogaila, čia jis 1387 m. suteikė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui. Šiandien Merkinės piliakalnis - vienas populiariausių ir labiausiai lankomų objektų visoje Dzūkijoje. Užkopus ant piliakalnio galima pasigėrėti atsiveriančia Merkio ir Nemuno santakos panorama. Tokius iškalbingus faktus apie Merkinės piliakalnį sužinojo 2e klasė ir auklėtoja Irena Ribinskienė.
2f klasė aplankė Daugų piliakalnį. Kaip tikri jotvingių kariai mes lipome į statų kalną ir brovėmės pro tankias eglių šakas. Užlipę ant kalno vieni kitiems pasakojome legendas apie piliakalnį, Daugus ir netoliese telkšantį ežerą. Pasak legendos, šį piliakalnį supylė žmonės Daugų įkūrėjui Daugui. Kryžiuočiams užpuolus pilį, visi jos gynėjai žuvo, o kunigaikščio duktė Daugė, nenorėdama patekti nelaisvėn, nusiskandino. Jos vardu esą ir pavadinti vietovė. Čia tik viena legenda, kurią galėjo išgirsti čia atkeliavę žmogus.
Apie Papėčių piliakalnį, esantį atskiroje kalvoje, pasakoja I b klasė drauge su auklėtoja Roma Krapaitiene. Jis yra į šiaurę nuo Metelio ežero, tai buvusi jotvingių gyvenvietė, kuo kurios atsiveria vaizdas į didžiuosius Dzūkijos ežerus – Metelį, Obeliją, Dusią. Piliakalnio legenda byloja, kad Papėčių piliakalnio rytiniame šlaite buvo išlindęs grandinės galas. Suėję žmonės traukė tą grandinę, tačiau ji trūko ir galas įlindo į piliakalnio vidų, o kas bandydavo tą grandinę ištraukti, tas būdavo įtraukiamas į kalno požemius. Manoma, kad šiame požemyje nugrimzdusi ir bažnyčia.
Gerulių piliakalnyje, įsikūrusiame tarp dviejų bevardžių upelių, viešėjo 4 e klasė ir auklėtoja Deimantė Raižienė. Piliakalnio šlaitai statūs, aikštelė ovali ir ją žiedu juosia pylimas. Valstybinės archeologijos komisijos duomenimis, aikštelė buvo iškasinėta per 1916-1917 vokiečių kariuomenės mėgėjiškus kasinėjimus. Piliakalnio pietinėje ir pietvakarinėje papėdėje, už upelio yra senovės gyvenvietė. Pakeliui aplankėme Butrimonių miestelį ir vienintelę Lietuvoje esančią trikampę aikštę. Šalia fontano lauko kavinukėje suvalgėm auklėtojos Deimantės Raižienės iškeptą jubiliejinį tortą.
Poteronių piliakalnis arba Milžinų kalnas yra Alovės seniūnijoje, iš pietų ir vakarų jį juosia Alovės upė. Legenda pasakoja, kad ant piliakalnio stovėjo pilis, kurios kunigaikštis perėjęs į priešų pusę. Jo sūnus sušaukė burtininkus ir prakeikė savo tėvą. Duktė, pamačiusi atgailaujantį tėvą, parodė jį savo broliui, kuris pykdamas, kad nepavyko užkeikti tėvo, nužudė burtininkus ir krivius. Dievai pilį su sūnumi nugramzdino į kalną, o tėvas išėjo kovoti su priešais ir žuvo, mergaitė ilgai meldėsi. Nuo jos maldų (poterių) ir ši vieta gavo Poteronių vardą. Dar pasakojama, kad seniau ant piliakalnio buvo aukuras, kur susirinkdavo žmonės melstis ir nešdavo gyvulius aukoti. Tokias istorijas sužinojo ir mums papasakojo 2b klasė ir jų auklėtoja Dalia Vėžienė.
3a ir 3b klasės mokiniai, gimnazijos 40-mečio proga, patraukė link Liškiavos. Jie aplankė Liškiavos piliakalnį, Alkakalnio kalną, kuriame kartu su istorijos mokytoju V.Skendeliu pasidomėjo piliakalnio istorija ir sužinojo daug įdomių faktų. Nuo piliakalnio atsiveria įspūdingas gamtos kraštovaizdis, matomos pilies bokšto liekanos, o netoliese įsikūręs Švč. Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolyno ansamblis. Liškiavos piliakalnis dar vadinamas Raganos mūru, Pilies kalnu, kuris buvo paskutinė neužbaigta gynybinė pilis, po Žalgirio mūšio netekusi reikšmės.
Ekskursija į Jotvingių genčiai priklausiusių žemių piliakalnius sumanymas buvo neįtikėtinas. 3c klasės mokiniai ir auklėtoja Jūratė Muliuolienė aplankė Pivašiūnų piliakalnį. Į jį užlipę mokiniai tarė sveikinimo žodį gimnazijai ir pasiruošę mokiniai trumpai pristatė piliakalnio istoriją. Pivašiūnų piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, kurio pietinėje, vakarinėje ir šiaurės rytų pusėse yra papėdės gyvenvietė, joje rasta lipdytos keramikos.
Ia ir Ie klasių mokiniai vyko į Lazdijų rajoną, Teizų seniūniją, netrukus pasiekė ir Prelomciškės piliakalnį, kuris yra vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių Metelių regioninio parko piliakalnių. Manoma, kad jį supylė jotvingiai – artima lietuviams baltų gentis. Archeologai patvirtino, kad piliakalnio papėdėje būta gana didelės jotvingių gyvenvietės, o ant piliakalnio stovėjusi gerai įtvirtinta medinė pilis. I e klasė ir auklėtoja Eugenija Baciuškienė.
Vėliau aplankėme Giraitės piliakalnį. Pasakojama, kad jį supylė kareiviai, žemių sunešę savo kepurėmis, mat piliakalnyje palaidotas kunigaikštis Šarūnas. Su aplankytomis vietomis susijusias legendas ir padavimus mums pasakojo I a klasės auklėtoja Vita Jurčienė.
Norkūnų ir Birštono piliakalniai, kuriuose lankėsi 2c ir 2d klasės, mena seniausius pirmojo tūkstantmečio laikus. Norkūnų piliakalniai, beje, jie du, įrengti kaip slėptuvės šalia jų buvusioms gyvenvietėms. Pirmasis piliakalnis piltas net 2 kartus. Čia II tūkstantmečio pradžioje stovėjo medinė jotvingių pilaitė.
Birštono piliakalnis arba Vytauto kalnas yra vienas žinomiausių ir aukščiausių piliakalnių Lietuvoje. Įdomu tai, kad Vytauto laikais miške, vadinamame Žvėrinčiumi, žvėrių nebuvo, tad prieš medžioklę Trakų totoriai juos atvarydavo iš aplinkinių girių. Nustebino žinia, kad Kazimieras Jogailaitis (1473m.) su šeima slėpėsi Birštone nuo šalyje siautusios maro epidemijos. Yra pasakojama, kad tarpukariu ant kalno žinomas dvasininkas pakorė savo mylimąją, nors jo kaltės teismas neįrodė. Apie tai 1984 m. sukurtas filmas „Devyni nuopuolio ratai“.
4a klasė ir auklėtoja Dalė Surdokienė bei 4 d klasė ir auklėtoja Lina Račkienė vyko prie Rudaminos piliakalnio – vieno žymiausių Užnemunėje jotvingių paminklų. Įdomu tai, kad Rudaminoje, jotvingių pilių vietoje, kunigaikštis Ringaudas 1240 m. pastatė pilį, kurioje pasak istorikų, buvo Mindaugas karūnuotas Lietuvos karaliumi. Kitas įdomus faktas, jog piliakalnio papėdėje dažnai aptinkama lipdytų puodų šukių, žiestos keramikos ir kitų radinių, beje, čia aptikta ir varinė pasidabruota segė, kuri liudija apie to meto amatininkų meistriškumą. Rasti strėlių antgaliai liudija, kad gynybiniai įtvirtinimai sudegė per smarkų pilies puolimą, prieš tai apšaudžius ją iš lankų. Norėdami įprasminti meilę savo gimnazijai klasės mokiniai suformavo širdelę, kurią įamžinome nuotraukoje.
Istorijas apie lankytus objektus surinko Jotvingių žurnalistų būrelis ir jo vadovė Daiva Baliukonytė
