Aldona Ruseckaitė, garsių knygų apie Vytautą Mačernį („Dūžtančios formos“) ir Salomėją Nėrį („Padai pilni vinių“) autorė, svečiavosi Alytaus Jotvingių gimnazijoje. Rašytoją į susitikimą su gimnazistais, tarpininkaujant Alytaus J. Kunčino bibliotekai, pakvietė lietuvių kalbos mokytojos Salomėja Žebuolienė ir Vita Jurčienė.
Gimnazistai išklausė autorės pasakojimą apie kūrybos paslaptis, apie tai, kaip renka medžiagą apie žymius rašytojus, kodėl pasirinko biografinio romano žanrą. „Biografinis romanas leidžia savaip interpretuoti, vaizdingai perteikti tikrus rašytojų gyvenimo faktus, kurti istorinių asmenybių portretus“,– sakė rašytoja.
Kurdama pasakojimą apie V.Mačernį, rėmėsi sužadėtinės atsiminimais, Mačernio laiškais mylimajai – bendrakursei Bronei Vildžiūnaitei. Romane atsispindi jauno žmogaus dvasiniai išgyvenimai, pakilimai, krizės, kūrybos psichologija. A.Ruseckaitė sakė, kad tokio žanro skaitytojai paprastai nori visiško tikslumo, tačiau ji, kaip autorė, privalo „faktus apauginti žodžiais ir savo išmone“.
Po susitikimo su rašytoja Aldona Ruseckaite kalbėjosi jaunoji gimnazijos žurnalistė Kamilė Aleksonytė
Kokią įtaką Jūsų gyvenimui daro poetas Vytautas Mačernis?
Skaitydama kitų rašytojų knygas, aš visuomet gilinuosi į kūrinį todėl, kad palyginčiau jį su V. Mačernio kūryba, atrasčiau savitų dalykų, kurie buvo aktualūs tik egzistencinės prasmės ieškotojui. Jo kūryba man primena mano vaikystės buitį, kaimo gyvenimą, gamtą. Kaimas visais gyvenimo tarpais buvo svarbi mano gyvenimo erdvė, kuri nuo mokyklos laikų, kai po stalu nusirašinėdavome V. Mačernio sonetus, išliko atminty iki dabar.
Kokią žinutę norite perduoti mums, skaitytojams, savo paskutiniu kūriniu – ,,Dūžtančios formos“?
Žinutė yra tokia, kad Vytauto Mačernio gyvenimas, nors buvo trumpas, bet kupinas emocinio bangavimo. Norėjau sudominti jaunuosius skaitytojus, nes manau, kad rašytojas jiems artimas savo jaunatvišku užsidegimu ir entuziazmu, kurio kartais pritrūksta mūsų jauniesiems.
Kodėl romaną pavadinote būtent ,,Dūžtančios formos“?
Norėjau priminti, jog nereikia nusiminti dėl gyvenimo siunčiamų sunkumų. Nors kartais poetui atrodydavo, kad tarsi krenta žemyn ir nieko negali padaryti, tačiau po tokių nuosmukių pasirodydavo, kad jis gali viską aprėpti ir ,,pakeisti žemės veidą“. Toks V. Mačernio požiūris į gyvenimo situacijas parodo, kad nors gyvenimas turi tvirtą pagrindą, ta forma gali kisti, tačiau nereikia nukabinti nosies, būtina ieškoti išeities ir mokytis gyventi tose pasaulio dūžtančiose formose.
