Alytaus Jotvingių gimnazijos komanda, kurią sudarė biologijos mokytoja metodininkė Lina Rutkauskaitė, geografijos mokytoja metodininkė Eugenija Baciuškienė, ekonomikos ir geografijos mokytoja metodininkė Virginija Klusevičienė, istorijos mokytoja metodininkė Virginija Svinkūnienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Rima Bartkienė, dar vasarą parengė neformaliojo vaikų švietimo veiklų programą „Lobių medžioklė: Rytų Aukštaitija“.
Alytaus miesto savivaldybė finansavo programą, todėl mokiniai turėjo unikalią galimybę iš arčiau susipažinti su Rytų Aukštaitijos biologiniais, istoriniai, geografiniais, literatūriniais lobiais.
Gimnazistai buvo paskirstyti į grupes, kiekviena iš jų turėjo užduotį, kokių lobių reikia ieškoti. Tai tikrai nebuvo taip jau lengva, kaip galėtų pasirodyti. Štai kokias užduotis turėjo atlikti keliautojai: „Geomorfologiniai lobiai: Aukštaitijos kraštovaizdžiai“, „Hidrologiniai lobiai: nuo rasos lašo iki marių“, „Geologiniai lobiai: ant geologinio pagrindo gyvename“, „Laiko lobiai: Aukštaitija vakar, šiandien, rytoj“, „Inžineriniai lobiai: žmogus prieš gamtą“, „Biologiniai lobiai: gyvi organizmai savo buveinėse“, „Istorijos lobiai: etnokonfesinis paveldas Rytų Aukštaitijoje“, „Smulkiosios architektūros lobiai: paminklai ir skulptūros“, „Istorinės geografijos lobiai: pilkapiai ir piliakalniai“. Spalio 1-3 dienos buvo skirtos pažinčiai su Gražutės regioniniu parku. Kadangi iki jo važiuoti gana toli ir būtų nuobodu išsėdėti tiek laiko autobuse, pakeliui, sustoję pailsėti, žaidėme įvairius žaidimus, kad geriau vieni kitus pažintume, įsimintume bendrakeleivių vardus. Mokytoja V. Svinkūnienė pasakojo apie miestus, kuriuos matėme pro autobuso langus, jų istoriją. Pasinaudojome galimybe ir užsukome į Ukmergės rajone Užulėnyje esantį prezidento A. Smetonos dvarą. Čia ne tik pasigrožėjome dvaru, bet ir sužinojome daug įdomių faktų apie patį prezidentą. Jais su mumis pasidalino muziejininkė Jurga Gleiznytė.
Pagaliau po pietų pasiekėme svarbiausią mūsų kelionės tikslą – Salako miestelį Zarasų rajone. Čia esančio Gražutės regioninio parko darbuotojos Kristina Ivanovaitė ir Vaida Vaitavičiūtė – Maciulevičienė išsamiai supažindino su miestelio istorija bei organizavo edukacinius užsiėmimus lankytojų centre. Sužinojome daug įdomybių. Pavyzdžiui, Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejuje“ mums pasakojo, kad popiežių drabužiai purpurine spalva buvo dažomi dažais, pagamintais iš Hexaplex rosarium kriauklių. Iš 12000 kriauklių buvo gaunama tik apie 100 g muricino pigmento. Nustebino, kad bebrai ne tik medžius graužia, bet didelę dalį jų raciono sudaro žoliniai augalai. Pasirodo, sausumoje šie gyvūnai turi saugotis lapių ir lūšių, o vandenyje jų tyko lydekos.
Vakare, jaukiai įsikūrę motelyje „Paukščių sala“, mokiniai atliko komandos formavimo užduotis. Deja, filmo, kurį parinko mokytoja V. Svinkūnienė, peržiūrėti negalėjome, nes neveikė motelyje esanti aparatūra. Taigi teko grupėms pradėti rengti savo užduotis, atrinkti jau užfiksuotą medžiagą ir rengti pristatymus.
Kitą dieną laukė du žygiai, į kuriuos lydėjo jau anksčiau minėtos Gražutės regioninio parko darbuotojos Kristina Ivanovaitė ir Vaida Vaitavičiūtė – Maciulevičienė. Pradėjome nuo Salako pažintinio tako. Mūsų laukė 5 km atkarpa, kuria eidami susipažinome su Salako kultūriniais, istoriniais, etnokonfesiniais, biologiniais, kraštovaizdžio ir kt. turtais. Pradėjome nuo Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios, jos ne tik išorė įspūdinga, bet ir viduje esantys vitražai, kuriuose atpažinome Maironį, M. Valančių, A. Baranauską bei kitus dvasininkus ir šventuosius. Paėję netoli nuo bažnyčios susipažinome su paskutinio ledynmečio liudytoju – Salako ozu. Ozai – tai ilgos ir siauros reljefo formos, kurios susidarė iš smėlio ir žvyro nuogulų vandens tirpsmo tėkmių vagose ledyno viduje. Mokėmės atpažinti geninius paukščius, kurie gyvena apylinkėse. Pažintį su kitais Salako apylinkių paukščiais tęsėme ant Luodžio ežero, šešto pagal dydį Lietuvoje, kranto. Gaila, kad nepavyko gyvai pamatyti krago, norėjome įsitikinti, kad jis tikrai savo vaikus nešioja ant nugaros. Tačiau Gražutės regioninio parko darbuotoja Kristina planšetėje parodė, kaip tai atrodo iš tikrųjų. Klausėme ir čia gyvenančių paukščių balsų. Eidami paežere, susipažinome su aliuviniu mišku. Žygis baigėsi apsilankymu Salako totorių kapinėse, kurios tebėra veikiančios. Užsukome ir į šalia esančias senąsias Salako kapines.
Po pietų mūsų laukė antras žygis Degučių pažintiniu taku. Takas nors ir trumpas, tik 2 km, bet itin turtingas įvairių buveinių ir bioįvairovės. Retai nedidelėje teritorijoje galima stebėti ir brandų pušyną, ir aukštapelkę, ir žemapelkę. Mokiniai turėjo progą išmokti praktiškai skirti pelkių tipus pagal dominuojančią augaliją, paviršiaus reljefą ir vandens kiekį. Aplankėme ir Degučių pilkapius. Jie žymi palaidojimus, būdingus IX – XII amžiams. Po ledynmečio susiformavę keimai vėliau žmonių buvo paversti piliakalniais. Eidami pro Degučių piliakalnį pasinaudojome proga ir užkopę ant jo nusifotografavome su gimnazijos vėliava. Taip prisijungėme prie Jotvingių gimnazijos, mininčios keturiasdešimtmetį, akcijos „Piliakalniai“. Įveikę pažintinį taką, buvome maloniai nustebinti mus abi dienas Gražutės regioniniame parke lydėjusių Vaidos ir Kristinos: reflektavę, ką sužinojome ir išmokome, buvome apdovanoti puikiomis dovanomis. Nuoširdžiai joms dėkojame. Pakeliui į motelį pasinaudojome galimybe iš arčiau susipažinti su Antalieptės mariomis, kurios atsirado užtvenkus Šventąją.
Po vakarienės mūsų laukė pažintis su Zarasais. Mokytoja V. Svinkūnienė supažindino su miesto istorija, papasakojo apie svarbiausius įvykius, kurie lėmė, kad Zarasai dabar yra būtent tokie. Mokiniai turėjo laiko užfiksuoti šio miesto lobius, kuriuos pateiks galutiniams užduoties pristatyme.
Spalio 3 d. pasukome namų kryptimi. Pakeliui užsukome į Užpalius Utenos rajone, kur susipažinome su nuostabiu gidu, savo krašto istorijos, geografijos, kultūros žinovu, gamtos fondo nariu, Užpalių gimnazijos geografijos mokytoju Giedriumi Indrašiumi. Kiek įdomaus jis mums papasakojo! Ne tik apie iš Užpalių kilusį žymųjį geografą Kazimierą Pakštą, su kuriuo susipažįstame 12 klasėje skaitydami M. Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras“. Sužinojome, iš kur kildinamas Šeimyniškių piliakalnio, ant kurio mes, tęsdami šiemetę tradiciją, užlipome ir įsiamžinome su Jotvingių gimnazijos vėliava, pavadinimas. Pasirodo, tai susiję ne su šeima, bet su belaisviais. Nuvykę prie konglomerato uolos, pajuokavome, kad galima suklaidinti tuos, kurie matys mūsų nuotrauką: mes tikrai nebuvome Tatruose ar dar kur nors kitur kalnuose. Tai šalia Užpalių esanti įžymybė. Anksčiau čia buvo kasamas žvyras, todėl vietiniams ši vieta geriau žinoma kaip Šeimyniškių karjeras. Bekasant žvyrą buvo atkasti masyvūs iš molio, žvyro ir smulkių akmenukų susiformavę luitai. Tokios uolos susiformuoja požemiuose vykstant sudėtingiems hidrocheminiams procesams, kurių metu išsikristalizuoja kalcitas. Požeminiams vandenims pasiekus laidų ir poringą žvyro sluoksnį kalcitas išsikristalizavo, tvirtai sulipdė smėlio, žvyro, gargždo nuogulas ir susidarė toks darinys, vadinamas konglomeratu.
Užpaliuose radome ir hidrogeologinį gamtos lobį – Krokulės (Lygamiškio) šaltinį. Šaltinis nuo pagonybės laikų laikomas stebuklingu, nes vanduo garsėja nepaprastomis savybėmis gydyti įvairias ligas. Giedrius mums išdavė stebuklo paslaptį – žemės gelmėse, iš kurių trykšta šaltinis, yra sidabro dalelių, kurios išvalo vandenį, o kildamas į paviršių jis dar prisisotina mikroelementų. Atsigaivinę ypatingu Krokulės šaltinio vandeniu, kuris butelyje negenda iki 2 mėnesių, ir įsipylę jo parvežti lauktuvių, patraukėme į Anykščių pusę.
Važiuodami į Anykščius matėme Šeimyniškėlių piliakalnį. Visai tikėtina, jog Šeimyniškėlių piliakalnis yra pati karaliaus Mindaugo sostapilio Vorutos vieta. XIII a. viduryje čia stovėjo valstybinė medinė pilis, saugojusi šiaurinį Lietuvos valstybės pasienį. Anykščiuose visų pirma aplankėme Rašytojų kalnelį, kur mūsų laukė pažintis su A. Baranausku, jo klėtele, kur sukurta žymioji poema „Anykščių šilelis“. Sėdėdami žolynų darželyje, vaikščiodami po memorialinį parką išgirdome daugybę įtraukiančių istorijų, kartais ir gan intymių paslapčių apie rašytojo gyvenimą ir jo brolio anūko Antano Žukausko-Vienuolio pastangas išsaugoti rašytojo palikimą ateities kartoms.
Kadangi poemoje A. Baranauskas aprašė realų mišką, esantį į pietus nuo Anykščių, norėjome savo akimis įsitikinti, kad tai, kas aprašyta kūrinyje, tikrai egzistuoja. Pirmiausiai aplankėme Puntuko akmenį. Gidė minėjo, kad naujausiais duomenimis, Puntukas sveria ne 265 tonas, bet apie 400! Aplankėme šventuosius ąžuolus, kuriuos poemoje paminėjo poetas A. Baranauskas. Vienas iš jų jaunas, dar neseniai sodintas, o kitą tikrai matė ir poemos autorius, mat jam apie 300 metų. Mokiniai šiame miške turėjo atlikti užduotis: nufotografuoti kuo daugiau poemoje „Anykščių šilelis“ paminėtų grybų, medžių. Kaip jiems sekėsi, pamatysime darbų pristatyme.
Na, o būti Anykščiuose ir neužlipti ant Laimės žiburio (taip Liudiškių piliakalnį, kur palaidotas rašytojas Jonas Biliūnas, vadina žmonės) būtų tikrai neatleistina. Pagal vietinių legendą, reikia sugalvoti norą ir lipti į viršų skaičiuojant laiptų pakopas. Jei nesuklysime, neatsisuksime atgal, tai mus aplankys laimė. Mokiniai pamėgino tai padaryti. Taigi nusifotografavome su gimnazijos vėliava dar ant vieno piliakalnio. Nors tai ir ne jotvingių genties gyventa teritorija, tačiau smagu prisidėti prie tokio gražaus projekto – aplankyti piliakalnius.
Šiek tiek atsipūtę po pirmosios išvykos, spalio 12-13 dienomis mes vėl išsiruošėme į kelionę „Vilnius - Rytų Aukštaitijos sostinė“. Šį kartą pradėjome nuo Chemijos ir geomokslų fakulteto Vilniaus universitete. Mus pasveikino Geomokslų instituto direktorius prof. E. Rimkus. Vėliau vyko doc. G. Žaržojaus paskaita „Inžinerinė geologija, dabartis ir perspektyvos“, kurios metu mums buvo pristatyti geologinės aplinkos lauko ir laboratoriniai tyrimo metodai, šios mokslų srities ateitis – distanciniai tyrimo metodai, kur susiduria fizika, chemija ir aplinkos mokslai. Toliau nėrėme į paleontologiją. Pradėjo prof. S. Radzevičius, pristatęs paleontologijos mokslo istoriją, tarptautinę chronostratigrafijos skalę, fosilijų klasifikaciją paskaitoje „Geologinė laiko skalė. Kaip keliavo geologiniu laiku dabartinė Lietuvos teritorija“, o pratęsė prof. A.Spiridonov paskaita „Paleontologiniai metodai pasaulio pažinimui“. Visai kitomis akimis pažvelgėme į Lietuvos teritorijos istoriją. Pasirodo, spėjome pabūti pietų pusrutulio dalimi, Devono periodu būtent mūsų teritorijoje į sausumą išlipo ir vystėsi keturkojai stuburiniai. Pristatytos makrofosilijos ir jų įvairovė, lyginant su dabartine bioįvairove, stebino savo dydžiais ir formomis. Pvz., Magyarosaurus arba nykštukinis zauropodas buvo „vos“ 2,1 m aukščio, o pterozaurai Azhdarcho (panašiausi į milžiniškus gandrus) siekė 10-12 m. Lektorius atskleidė žmogaus žavėjimosi plėšrūnais, ypač katėmis, paslaptį: jie mus medžiojo ir mes įpratome juos nuolat stebėti.
Po pietų prasidėjo įdomybės. Dr. G. Vaikutienė organizavo praktinę veiklą „Paleobotaniniai metodai biologijoje“. Per mikroskopą stebėjome titnagdumblius ir žiedadulkes iš nuosėdinių uolienų. Magistrantė J. Putnaitė vedė praktinį darbą „Kristalinio pamato uolienos pro mikroskopą“. Turėjome galimybę per poliarizuotos šviesos mikroskopus stebėti metamorfinių ir magminių uolienų šlifus. Geologijos muziejaus ekspozicijoje kiekvienas galėjo rasti objektą, kuris privertė sparčiau plakti širdį. Dr. E. Rudnickaitė pristatė muziejaus eksponatus, daugiausiai dėmesio skyrė įvairioms fosilijoms, kurių didžiausia – pilnas mamuto Gošos skeletas. Jau antras kartas, kai VU Geologijos muziejuje galima pamatyti visą šio išnykusio gyvūno skeletą. Jis rastas Kotelno saloje – didžiausioje Anžu salų grupės saloje Naujojo Sibiro salyne, Jakutijoje (Rusija). Tai labiausiai į šiaurę nutolęs žinomas mamuto skeleto radinys. Skeletas rastas 2003 m. rugpjūčio mėn. ekspedicijoje. Nustatyta, kad mamutas gyveno apytikriai prieš 45 000 metų. Būdamas gyvas jis svėrė apie 7 tonas ir rudenį, gausiai priėdęs įvairių smilginių ir varpinių augalų, siekė 5,1 m, o dabar jo ūgis „tėra“ 3,1 m.
Po vakarienės išsiruošėme į pažintį su naktiniu Vilniaus senamiesčiu. Charizmatiški gidai, prisistatę kaip Barbora ir Augustas, vedė siauromis grindinio gatvelėmis iki Užupio. Susipažinę su Užupio konstitucija, grožėjomės svajonių sūpynėmis virš Vilnelės, menininkų – skvoterių įkurta galera po atviru dangumi. Pakeliui aplankėme svarbiausius gotikos, baroko ir klasicizmo šedevrus senamiestyje. Klaidžiodami siauromis gatvelėmis pasijutome kaip viduramžiais. Beldėmės į gražiąsias Vilniaus universiteto bibliotekos duris, vildamiesi, kad tapsime būtent šio Alma Mater studentais, grožėjomės pačiu aukščiausiu senamiesčio bokštu – Šv. Jonų bažnyčios bokštu, aplankėme prie universiteto įamžintą Kristijoną Donelaitį. Pažintį su senamiesčiu baigėme prie Vilniaus rotušės. Pradėjęs krapnoti lietutis mūsų neišgąsdino, radome tikrai nemažai lobių.
Antroji viešnagės Vilniuje diena pateikė netikėtumų: nuo pat ryto pylė smarkus lietus. Pirmas mūsų vizitas į Saugomų teritorijų Nacionalinį lankytojų centrą vyko sklandžiai. Mums ši vieta buvo itin svarbi. Pastaruosius kelerius metus keliaudavome į skirtingas Lietuvos saugomas teritorijas, visada aplankydavome tos teritorijos lankytojų centrą, susipažindavome ten esančia ekspozicija, bendraudavome su ją prižiūrinčiais specialistais, kurie būdavo pirmieji pagalbininkai susipažįstant ir tyrinėjant įvairius ten esančius objektus. Nacionalinis lankytojų centas patyrusiems ekspedicijos dalyviams padėjo suvokti saugomų teritorijų apsaugos politiką, o naujai prisijungusiems prie ekspedicijos buvo puiki pradžia perprasti projekto svarbiausius tikslus.
Ankstų rytą prapliupęs lietus nesiliovė, tad orientacinį žaidimą „Antakalnio lobiai“ teko keisti mokytojų V. Svinkūnienės ir R. Bartkienės pasakojimu apie Antakalnio įžymybes ir grožybes, viską stebint per autobuso langą. Su Sapiegų, P. Vileišio palikimu susipažinę tik teoriškai, mokiniai turės galimybę aplankyti šiuos objektus kitą kartą apsilankę sostinėje. Na, o Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią aplankėme. Įamžinome lentą, kurioje rašoma, kad po bažnyčios slenksčiu rūsyje yra palaidotas jos fundatoriaus M. K. Paco kūnas, mokytoja R. Bartkienė supažindino su jo testamentu, kuriame ir nurodytas toks palaidojimo būdas. Grožėjomės barokine architektūra, puošybos elementais.
Dėl oro sąlygų teko atsisakyti žygio Pučkorių pažintiniu taku. Suradome edukacines veiklas senojoje Lietuvos sostinėje Trakuose. Mokiniai dalyvavo edukacijose „Vytauto Didžiojo pėdsakais“ ir „Karyba“. Taigi nesušlapome, nes veiklos vyko po stogu, ir praplėtę savo akiratį grįžome į namus baigti pradėtų užduočių, kurti vaizdo pamokų, rengti numatytų pristatymų.
Bet tai dar ne programos pabaiga. Dar laukia trejos kūrybinės dirbtuvės gimnazijoje lapkričio ir gruodžio mėnesį.
Rima Bartkienė
Lina Rutkauskaitė
